Būdama vaikas neturėjau jokių įgimtų talentų. Nebuvau kažkam labai gabi, lankiau muzikos mokyklą, ėjau į šokių būrelius, mezgiau, nėriau, kepiau bandeles ir pyragus, siuvau lėlėms drabužius tačiau niekas taip ir "neprikibo". 

Baigus mokyklą, tais laikais, buvo didelė mada kažkur stoti studijuoti. Jei niekur nestojai, buvai laikomas visišku nevykėliu. Tad ir aš "šokau į tą vagoną", nors ir visiškai nežinojau ko noriu iš gyvenimo, bet "reikėjo" kažką pasirinkti. Mano pažymiai nebuvo tokie jau blogi, tad stojau į kolegiją studijuoti Verslo Administravimą. Tuo metu visur ir visiems reikėjo administratorių, tad pagalvojau: "kodėl gi ne? Gal pradėjus studijuoti man tai pradės patikti?". Oj kaip apsirikau. 

Nutiko taip, kad baigus 3 metų studijas aš buvau dar labiau pasimetusi. Žinojau tik vieną, kad tokio darbo iki savo gyvenimo galo dirbti nenoriu. Tad praėjus vos porai mėnėsių po diplomų įteikimo išvažiavau į Angliją ieškodama "geresnio gyvenimo". 

Dirbau paprastus darbus fabrikuose, parduotuvėse, valiau grindis ir tualetus. Kol viename Naujųjų Metų vakarėlyje viena mergina man papasakojo kaip čia Anglijoje ji įstojo į buhalterės kursus, kaip jie jai patinka ir kad nėra taip jau sunku studijuoti. Mano galvoje užsidegė dar viena "geniali" lemputė. "Kodėl gi ir man to nepabandžius?" Juk ir mano mama buhalterė ir mano močiutė ilgus metus dirbo buhaltere. "Tai matyt yra mano genuose", pagalvojau sau ir ne tik pati įstojau studijuoti, bet ir sugebėjau prikalbinti savo geriausią draugę stoti kartu. Taip, tą pačią draugę, su kuria Lietuvoje kartu baigėme Verslo Administravimo kursus.

Turiu prisipažinti, tikrai nesuprantu ką sau galvojau; nei matematikai, nei visokioms lygtims tikrai nesu gabi. 

Kam buvau ir vis dar esu gabi? Esu gabi mokymuisi ir savimotyvacijai. Jei nusprendžiau kažką padaryti, tai padarysiu iki galo. 

Po 2 metų studijų Anglijos kolegijoje ir aš ir mano draugė buvome kvalifikuotos buhalterės. Aš taip savimi didžiavausi, kad net sugebėjau beveik iš karto susirasti visai neblogą buhalterės padėjėjos darbą. Viskas buvo taip nauja ir šviežia, jog buvau įsitikinusi, kad laikui bėgant kopsiu karjeros laiptais. 

Gaila, kad tas ūpas labai greitai išblėso, tačiau tame dabe išdirbau net 7 metus. Bet vėlgi, turiu prisipažinti, jog nekenčiau savo darbo. Skaičiai, grafikai, lentelės ir pats buhalteriavimas man buvo toks nuobodus, jog kartais galvodavau "jei dabar man ant galvos užkristų stogas, tikrai nesupykčiau."

Jau tikriausiai po 3-jų metų, tame darbe jaučiausi taip, lyg mane kažkas smaugtų. Verkdavau besiruošdama į darba, verkdavau gryžusi namo ir taip 7-is metus. 

O kodėl išbuvau toje darbo vietoje tiek ilgai? Ogi todėl, kad nežinojau ką daryti toliau. Tiesiog paniškai bijojau užšokti "nuo vilko ant meškos". Net neįsivaizdavau, kokį kitą darbą norėčiau dirbti. Bet taip pat bijojau, kad ir vėl kažkur įstrigsiu ir vėl kankinsiuosi. Juk ne veltui sakoma "geriau jau velnias kurį pažysti". 

Taip kankinausi 7 metus. Per tuos metus atrodo viskas krito iš rankų: sugriuvo mano tuometiniai santykiai, neturėjau jokių santaupų, gyvenau nuo algos iki algos ir būdama 35-ių vis dar buvau vieniša ir nuomojausi kambarį pas žmones, nes įsigyti savo būstą tiesiog neturėjau iš ko. 

Pro ašaras naktimis melsdavau Aukščiausiojo, kad man parodytų mano kelią. Klausimai, tokie kaip "Koks yra mano kelias? Koks yra mano pašaukimas? Kas man yra lemta? Kur toliau eiti? Kaip išsikrapštyti iš šios duobės?", sukosi mano galvoje diena iš dienos. Negalėjau nusiraminti. Žinojau, kad yra kažkas daugiau. Jaučiau, kad turiu rasti savo kelią. Nenorėjau tikėti, kad man yra skirta visą gyvenimą eiti į darbą kurio nekenčiu, susimokėti sąskaitas ir šeip ne taip išgyvenus iki pensijinio amžiaus numirti net nesužinojus ką reiškia mėgautis savo darbu. Tiesiog visa savo esybe žinojau, kad kažkas yra daugiau, kad yra kažkas skirta tik man, kaip tik aš galėčiau padėti kitiems. Žinojau, kad yra kažkas kas privers mane mylėti savo darbą ir netgi pragyventi iš to. Aš visa širdimi tikėjau, kad kažkada rasiu atsakymus. O tokia mano ieškojimo būsena ir toks gyvenimas man jau buvo senai nusibodęs. 

Tačiau, nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Žinai kaip būna, jei kažko ieškai, kažkada turi tai rasti. 

Nors nesu religinga, tačiau iki šiol vis dar dėkoju Aukščiausiajam, kad padėjo man rasti informaciją apie Akašos įrašus. 

Akašos įrašai tai dvasinės dimensijos "Google", kuriuose galima rasti informaciją apie mūsų Sielas ir jų visą istoriją. Iš Akašos įrašų gavau informacijos apie savo Sielą, apie mano Sielos kelionę iš gyvenimo į gyvenimą, apie savo šio gyvenimo pamokas ir svarbiausia apie su mano Siela labiausiai suderintas profesijas. 

Kaip pradėjau praktikuoti Akašos įrašuose rastą informacija, atrodo dangaus vartai prasivėrė ir mano sėkmė iš karto pasikeitė.  Iš tikrųjų norėjau žinoti tik savo Sielai tinkamas profesijas, bet gavau daug daugiau nei tikėjausi. Mano gyvenimas vos per 7 mėnesius apsivertė aukštyn kojomis. Per tuos 7 mėnesius ne tik sukūriau savo svajonių verslą, išėjau iš nekenčiamo darbo, sutikau savo dabartinį partnerį bet ir persikrausčiau gyventi į puikius naujus namus. Jau treti metai kaip pirmadienis yra mano mylimiausia diena, nes visada su džiaugsmu sėdu dirbti ties savo veikla. Dabar man motyvacijos niekada netrūksta, nes darau ką labiausiai mėgstu. Kiekvieną dieną, be jokių pastangų, esu laiminga, besišypsanti, išsipildžiusi, kūrybinga ir energinga, nes tiesiog pasikraunu savo darbu. 

Kai supratau koks yra mano Sielos kelias, man atsivėrė kelias į mano troškimų išsipildymą. 

Gal ir tu ieškai savo gyvenimo tikslo? Gal ir tu nori dirbti darbą arba kurti verslą, kuris atitiktų tavo Sielos kelią? 

Noriu tavęs paklausti: Kiek tau kainuoja tavo dabartinė situacija? Gal tavo situacija neleidžia tau užmigti naktimis? Gal tai veikia tavo sveikatą? O gal tai veikia tavo santykius? Gal tu bandai užpildyti tą skylę savo Sieloje ir širdyje perkant beverčius daiktus, o tuo pačiu tau sunku susitaupyti? Gal tu tiesiog neturi jėgų lipti karjieros laiptais, nes nematai tam prasmės, todėl tu negali uždirbti daugiau? O gal tiesiog tapai apatiškas (-a) gyvenimui ir atrodo nieko nebesinori? O gal tiesiog niekaip negali savęs motyvuoti kažko imtis? 

Patikėk manimi, tavo gyvenimas gali būti visai kitoks.

Ar kada susimąstei kiek tau kainavo tavo laikas kurį išleidai studijoms? 

Pagalvok apie tai... Sakykime, studijos kolegijoje arba universitete vidutiniškai tesiasi 3 metus. Aišku būna ir trumpesnių studijų ir ilgesnių, bet tai nėra svarbu. Tiesiog noriu tau parodyti kitokią perspektyvą. 

Jei žmogus studijuoja pilnu etatu tikriausiai galės dirbti tik porą valandų į savaitę. Bet šiuo atveju sakykime, kad žmogus pasiima studento paskolą ir iš jos pragyvena. Anglijoje gyvenančiam studentui tie 3 metai (36 mėnesiai), kainuoja apie £43000. 

Kaip tai apskaičiavau? Jei žmogus būtu iš karto ėjęs dirbti pilnu etatu, jis būų apytiksliai tiek ir uždirbęs per tuos 36 mėnesius. Aišku šis skaičius yra hipotetinis, tačiau manau verta apie tai susimąstyti. O kiek dar jam iš tikrųjų kainavo studento paskola ir pragyvenimas studijų laikais? 

Statistiniais duomenimis Anglijoje studento skolos siekia nuo £16680 iki £48470. O Amerikoje nuo $28200 iki $40900. 

Taigi studentas per 3-us studijų metus praranda nuo £59000 iki £91000 arba nuo $71200 iki $83900.

Kaip tau tokia statistika? 

Aš tikrai nesu prieš mokslus ir studijas, man labai patinka mokytis ir aš tikrai nesakau, kad mokslai yra laiko švaistymas, tikrai ne!

Aš tik noriu tau pasakyti, kad rinktis studijas ir netgi dirbti darbus kurie neatitinką tavo Sielos kelią yra laiko ir tokių didelių pinigų švaistymas. 

O jeigu būtų galima sužinoti kokios profesijos, darbo sritys, verslo šakos tau yra tinkamiausios pagal tavo Sielos sąvybes? Kaip manai ar pasiektum savo tiklus daug greičiau? Kaip manai ar iš visiško pasimetimo tu pagaliau galėtum pereiti į visišką žinojimą? Kaip manai ar tai pasuktų tavo gyvenimą tinkama linkme? 

Aš pilnai tuo tikiu, nes pati tai patyriau savo "kailiu", kaip ir daugybę mano klientų. 

Dar kartą kartoju, "Eik savo Sielos keliu ir tu visada turėsi ko trokšti." Tai lyg mesti strėlę ir pataikyti arčiausiai vidurio.

Ekspertai pataria jaunam žmogui pradėti planuoti savo karjerą jau 8 arba 9 klasėje. Jei mokyklą pradėjai lankyti nuo 6 metų, tai 13-14 metų tau jau reikia žinoti kuo nori būti užaugęs (-usi). 

Pavydžiu tiems vaikams, kurie gimė su akivaizdžiais talentais, arba jau nuo pat mažens žino, kad bus gydytojais, gaisrininkais, advokatais, mokytojais, nes juos smarkiai įkvėpė jų tėveliai arba seneliai. 

Aš 13-14 metų dar žaidžiau su lėlėmis ir labiausiai man rūpėjo bėgioti paskui berniukus, o ne planuoti visą savo likusį gyvenimą. 

Jei esi tėtis arba mama, tikriausiai žinai kiek streso vaikui sukelia ateities planavimas. Kaip nežinodamas ko nori, žmogus turi dabar imti ir nuspręsti tą vieną dalyką, kuris nulems jo visą likusį gyvenimą? 

O jeigu tu galėtum padėti savo vaikams lengviau apsispręsti? O jeigu tu galėtum nukreipti juos tuo keliu, kuris jiems yra jų Sielos paskirtas? Kaip manai ar tau jie padėkotų? Kaip manai ar jie būtų laimingesni žmonės? Kaip manai ar jūsų santykiai būtų kitokie? Kaip manai ar jiems geriau sektųsi gyvenime, jei pati jų Siela nori, kad jie eitų tuo keliu? 

Ačiū, kad perskaitei mano istoriją. Jei nori sužinoti daugiau, užpildyk žemiau pateiktą lentelę 👇